Kuo geriau pažįstu blockchain technologiją, tuo labiau ją žaviuosi ir tuo pačiu tuo didesniu jos panaudojimo daugeliui dalykų kritiku tampu.
Žmonės, kurie kalba, kad blockchain yra “didelė ateitis”, dažnai per daug optimistiškai žiūri į šią technologiją kaip “vaistus nuo visų ligų”.
Pernai tapo tiesiog madinga investuoti į bet kokius verslo sprendimus, kurie tik pamini burtažodį “blockchain”.
Iš tiesų, kaip toje H.K.Anderseno pasakoje “karalius yra nuogas” – tačiau tik mažai kas išdrįsta taip pasakyti viešai.
Paslaptis yra ta, kad daugelį blockchain savybių, dėl kurių jį nori naudoti dauguma ICO startuolių, galima suprogramuoti / sukurti kitomis priemonėmis, rasti sprendimų “per aplinkui” (nenaudojant blockchain) ir padaryti tai tiek paprasčiau, tiek gerokai pigiau.
Blockchain “eina” į aklavietę
Dabartinis blockchain vystymasis mano, kaip inžinieriaus, nuomone, kai kuriais atvejais veda į aklavietę. Aišku, optimistai sako, kad reikia tiesiog “programuotojams duoti daugiau laiko” ir viskas bus gerai – jie “beda pirštu” į interneto plėtrą: tik prisiminkime, koks jis buvo lėtas devyniasdešimtųjų pradžioje, ir koks yra greitas dabar. Taip, pasak jų, bus ir su blockchain technologija.
Stipriausiai blockchain technologijos augimą ribojantys veiksniai yra vieta (diskuose ar serveryje), elektros energija, reikalinga operacijoms atlikti, kompiuterio procesoriaus ir interneto greitis.
Tai labai lėta ir brangi technologija, todėl joje turėtų būti saugomi tik patys svarbiausi duomenys. Blockchain idealiai tinka pinigams (bitcoin). Bet žaidžiant žaidimukus, kur, šaudoma zuikius, laikyti kulkas blockchain būtų visiška nesąmonė.
Esmė, kad blockchain saugo visą pasikeitimų istoriją, nuo pat pradžios, neskirstant įvykių pagal svarbą. Pavyzdžiui, jei kokie nors mokslininkai kur nors Japonijoje stebi drugelių sparnų plazdėjimą, tai kiekvienas toks nedidelis mostelėjimas blockchain yra lygiai taip pat svarbus, kokia būtų žinia, jei Trump pradėtų atominį karą su Rusija. Blockchain kiekviena transakcija yra vienodai svarbi, ar tai oro prognozės saugojimas, kripto kačiukų pardavimas ar miljiono dolerių vertės pavedimas.
Didžiausia vertė, kurią duoda blockchain, yra visiška decentralizacija – deja, ilgainiui ji mažėja. Pačioje pradžioje kiekvienas, kas turėjo bitcoin, kaip pinigą (piniginę), turėjo savo kompiuteryje ir visos duomenų bazės kopiją. Tai reiškė, kad bitcoin negali uždrausti / įtakoti jokia pasaulio vyriausybė ir netgi visos vyriausybės kartu susitarusios – nebent uždraustų visą internetą – bet ir tada būtų įmanoma naudotis bitcoin, tik tai būtų nepatogu. Ta decentralizacija užtikrino patikimumą. Taip, į bitcoin gali rašyti kiekvienas, bet yra susitarimas, kieno įrašai priimami ir matematinės taisyklės, kurios užtikrina, kad jie bus išsaugoti.
Mes esame pripratinti pasitikėti centriniais bankais, kitais bankais, „leidžiame“ jiems kartais „prispausdinti“ daugiau pinigų, tikime, kad iš mūsų sąskaitų jie niekur nedings. Bet iš tikrųjų mūsų pinigų sąskaitos tėra atidarytos paskyros privačiose (įmonės) duomenų bazėse, kurios vieną dieną gali dingti. O bitcoin yra patikimas tiek, kiek pati matematika.
Kodėl sunku augti?
Taigi, kodėl blockchain sudėtinga augti (scale)?
Kol buvo dešimtis bitcoin vartotojų, buvo dešimtis kopijų, kai atsirado tūkstančiai – tūkstančiai kopijų. Taigi, jeigu bitcoin duombazė padidėja vienu megabaitu, tai reiškia, kad reikia papildomai nusipirkti tūkstančius diskų po vieną megabaitą arba tiek skirti vietos kompiuteriuose. Tai yra labai brangu. Palyginimui, netgi didžiausios korporacijos, duomenų centrai, net būdami pakankamai paranojiški, nesaugo daugiau nei dešimt duomenų kopijų.
Nežiūrint į tai, kad ne visi bitcoin tinklo naudotojai privalo leisti nuosavą full node (pilnoji bitcoin piniginė– kuri sinchronizuojasi su tinklu ir saugo pilną bitcoin ledger kopiją), visiems vis dar reikia jungtis prie jų, ir pasitikėti full node savininkais.
Jei kažkas norėtų 100% įsitikinti, ar jo bitcoin, yra tas „tikrasis“ bitcoin – tai turėtų sinchronizuoti visą blockchain. Paprastai tai daroma taip: paleidžiama programa „nuo nulio“ ir kompiuteris turi įvykdyti visas transakcijas, kurios vyko nuo pat pirmosios, kurią kažkada atliko Satoshi Nakamoto. Tokiam duomenų kiekiui reikalingas saugus ir labai greitas interneto ryšys ir didelė kompiuterio procesoriaus sparta.
Toks šaunus blockchain žaidimukas, kaip „Crypto kačiukai“ (Crypto Kitties) akimirksniu atskleidė Ethereum tinklo spragas – transakcijų kaina ženkliai išaugo, o pats tinklas nebegalėjo aptarnauti tiek užklausų, kiek buvo prašoma – ne kiekvienas norintis galėjo įsigyti savo svajonių Crypto kačiuką.
Nors Ethereum tinklas yra kiek jaunesnis, nei Bitcoin, jo duomenų bazė jau yra dešimt kartų didesnė. Nes Ethereum turi ne tik pinigus (ether coinus) , bet ir leidžia kurti mažas programėles, vadinamuosius smart contract, kurie dar gali turėti savo mini “duomenų bazes” – pavyzdžiui, Crypto Kitties sąrašą. Sinchronizuojant duomenų bazę, kiekvienas tas smart contractas turi būti įvykdomas. Aš, būdamas blockchain entuziastas ir inžinierius, įsigijau galingą kompiuterį, kurio paskirtis vienintelė – sinchronizuoti Ethereum tinklą ir taip dalyvauti decentralizacijoje ir užtikrinti saugumą. Dauguma žmonių, dėl jų turimų kompiuterių resursų arba interneto greičio, to padaryti jau nebegali – duomenų bazė kinta greičiau, negu kompiuteris ją „pasiveja“, o ir tiek disko vietos dauguma žmonių savo kompiuteriuose jau nebeturi.
Jei duomenų bazė taps dar didesnės, aš taip pat nebegalėsiu dalyvauti decentralizacijoje – tai galės sau leisti tik turtingiausi žmonės ir didžiosios bendrovės. Tokiu būdu blockchain decentralizacija praras prasmę. Kuo mažiau laisvų žmonių dalyvauja decentralizacijoje, tuo lengviau juos įtakoti, kažką uždrausti ir pan .
Taigi, šiuo metu blockchain kaip platforma viskam (world computer) juda į aklavietę. Yra du keliai: arba mes turėsime daug mažų privačių blockchain (kiekvienam tikslui po blockchain) arba vieną labai didelį, labai lėtą, labai brangų ir daug mažiau decentralizuotą tinklą. Abu atvejai man nepatinka.
Mano nuomone – blockchain labiausiai tinka pinigams, transakcijoms internete, ir tai yra ateitis. O daugelį privačių ar bendrovių blockchain reikia vertinti atsargiai.
Kodėl žmonės myli blockchain?
Visgi, kodėl žmonėms taip patinka blockchain? Iš kur toks bumas?
Pirma, jei kažkas buvo įrašyta į blockchain, tai niekur nedings, yra visa istorija pakeitimų. Tai yra mano virtualiųjų teisių įrodymas į kažką – garantija, kad jos nedings, o jeigu dings, aš galėsiu įrodyti, kad jas turėjau. Vienas mano bičiulis iš Ukrainos registre sužinojo, kad butas, kuriame gyvena, priklauso ne jam. Ir panašių istorijų pasaulyje gali būti labai daug. Tad, kuo mažiau vakarietiška šalis, tuo blockchain gali tapti svarbesnis.
Antra savybė yra tai, kad blockchain yra lengvai audituojamas (auditable) – bet kas gali prisijungti prie duomenų bazės ir patikrinti įrašus. Tuo naudojasi, pavyzdžiui, siuntų bendrovės – galima atskleisti, kur siunta yra, kas ir kada ją pasiėmė, ir pan. Bet – tam visai nereikia decentralizuoto blockchain – bendrovė gali tiesiog paviešinti savo privačią duomenų bazę.
Privačioms centralizuotoms bendrovėms nereikia decentralizuoto ir labai brangaus blockchain– joms reikia sugalvoti, kaip realizuoti konkrečiai tas savybes, kurių joms būtent reikia. Deja, dabartinė tendencija tokia – visur, kur yra duomenų bazės, norima dėti blockchain.