Ankstesniame savo tinklaraščio įraše rašiau, kad daugelis utility tokenų savo esme yra security tokenai, o leidžiami utility forma tik todėl, kad siekiama išvengti griežto teisinio reguliavimo.
Visgi, yra keletas atvejų – suskaičiuojamų ant vienos rankos pirštų – kai iš tikrųjų yra reikalingi utility tokenai. Apie tai – šis mano įrašas.
Pirma – „nuosavi“ blockchainai
Utility tokenai reikalingi, kai kuri decentralizuotą platformą, kurioje reikalingas instrumentas. skirtas apsisaugoti nuo resursų švaistymo ir motyvuoti palaikyti infrastruktūrą – iš esmės kuri savo blockchainą. Paaiškinsiu plačiau: blockchain tai yra paskirstyta duomenų bazė, kuri niekam nepriklauso. Tam, kad blockchain gyventų, reikia, kad kažkas savo kompiuteriuose saugotų tą duomenų bazę ir leistų kitiems prisijungti ir ją naudotis. Taip pat reikia reguliariai sinchronizuotis su kitais tinklo veikėjais – kad gautum naujus duomenys. Tai kainuoja. Disko vieta. Interneto srautas. Procesoriaus skaičiavimo laikas. Elektra. Įrangos pirkimas ir t.t. Šitie tūkstančiai kompiuterių, paskirstyti po visą pasaulį ir yra infrastruktūra, kurią reikia palaikyti. Ir tų kompiuterių savininkus reikia motyvuoti, kad jie norėtų leisti naudotis jų kompiuterių ir interneto resursais.
Pavyzdžiui, Ethereum tinklo kūrėjai turėjo viziją, kad reikalingi daug protingesni smart contractai, nei yra bitcoine. Natūralu, kad tam bitcoino blockchaino naudoti negalėjo – turėjo sukurti savo blockchainą ir savo tokenus etherius.
EOS kūrėjai atkreipė dėmesį į tai, kad Eutherum tinkle transakcijų kiekis ir greitis yra nepakankamas bei transakcijų kaina yra pernelyg didelė. Be to, žmonės dažnai praranda lėšas dėl apgaulės arba tiesiog pameta “raktus”’ nuo piniginių. Todėl jie pasiūlė konceptualiai kitokį technologinį sprendimą, kaip galėtų atrodyti blockchainas: jis galėtų būti greitesnis bei turėtų nemokamas tranzakcijas, turintis kitokio tipo paskyras – žmonės, praradę savo privačius raktus, turėtų galimybę juos atstatyti. Viso to kaina – jis būtų labiau centralizuotas ir turėtų kitokį apsaugos nuo SPAM modelį negu Ethereum..
Cardano projektas (panašiai kaip keletas kitų) iškėlė problemą, kad miningas yra blogai, nes kompiuteriai sunaudoja labai daug elektros energijos ir taip žaloja aplinką. Jie vietoje įprasto PoW (prove of work) konsensus algoritmo, pasiūlė PoS (prove of stake). Kitaip sakant įvedė principą, kad naujas blockchain blokas yra patvirtinamas ne vykdant sudėtingus matematinius skaičiavimus sunaudojančius milžiniškus elektros kiekius, o tiesiog “balsuojant” tokenais. Taigi, iš esmės daroma tai, ką daro miningas, bet ne elektra, o utility tokenais.
Antra – specializuoti tokenų sprendimai
Yra situacijų, kai tokenams reikalingos tam tikros specifinės savybės, kurių Ethereum tinklas „pagal nutylėjimą“ nesuteikia.
Pavyzdžiui, vienas Lietuvos startuolis kuria decentralizuotą CDN (Content Delivery Network) platformą. CDN yra labai populiari paslauga (ypač video ir kitokio statinio turinio servinimui), nes leidžia greičiau pateikti turinį lankytojams. Tačiau tai vis dar gan brangi paslauga ir vis dar ne visiems vartotojams pagreitinamas turinio atsiuntimas, nes jų regione nėra CDN serverių.”
Pasaulyje yra labai daug žmonių, kurie neišnaudoja esamų kompiuterių galimybių. Jie galėtų šiuos resursus parduoti ir iš to uždirbti. Kaip už šią paslaugą atsilyginti? Bitcoinas arba etheris netinka, nes yra per lėtas, per brangus ir reikalingas papildomas įrašas, už ką yra atsiskaitoma. Jie galėtų naudoti specialius kriptografinius įrodymus, pavadinkime juos čekiais, kuriais galėtų keistis už blockchain ribų. Tik kilus poreikiui galėtų būti daroma transakciją į ethereum blockchain, nurodant ne vien, kas ir kam siunčia tokenus, bet ir “sutarties numerį”.
Trečia – žaidimai ir lojalumas
Utility tokenai tinka, kai esamame produkte jau yra kažkokio tipo taškų ar monetų rinkimasi. Puikus to pavyzdys – kompiuteriniai žaidimai.
Pavyzdžiui, žmonės žaidžia „StarCraft“ ir žaidime sukaupia daug „StarCraft“ aukso. Vyksta netgi prekyba paskyromis su dideliu kiekiu tokio aukso, nes yra “tingių” žaidėjų, kurie nori visko “čia ir dabar” (pavyzdžiui. nusipirkti galingą ginklą). o ne leisti ilgas valandas žaidžiant ir tą žaidimo “auksą” kaupiant. Kai jau turi kažkokius tokenus savo žaidime, yra logikos tai padaryti blockchaine. Tada žaidėjai galės laisvai prekiauti tarpusavyje ir, pavyzdžiui, parduoti ne visą žaidimo paskyrą, o tik dalį aukso.
Kita galimybė – lojalumo programos (kur renkami taškai). Nes utility tokenai yra tarsi taškai tam tikroje platformoje, žetonai, kurie mainomi į kažką. Pamąstykime: aš turiu kažkiek kino teatro lojalumo taškų ir mano žmona jų turi – po vieną mes negalime nueiti į kiną nemokamai, bet blockchaine sudėję – galėtume. Žinoma, kyla klausimas, ar leisti tokius pinigus blockchaine nėra per brangu. Kita vertus, jiems potenciali EOS centralizacija neturėtų būti kliūtis, o nemokamos transakcijos nemažai tokių sprendimų gali nuvesti į blockchain.
Ketvirta – konkreti vertė
Dar vienas atvejis- kai tokenas simbolizuoja kažką konkretaus. Kas yra tas „konkretaus“? Konkretu yra pavyzdžiui, laikas, pavyzdžiui, degalai, pavyzdžiui, megabaitai… Tu saugai mano failus ir už tai aš tau moku tokenais. Vienas megabaitas – vienas tokenas. Kaina yra „pririšta“ prie tokeno. Nėra taip, kad šiandien kvienas tokenas yra dešimt megabaitų, rytoj – penkiolika ir pan. Ne. Vienas tokenas – vienas megabaitas.
Kitas pavyzdys – vieta serverinėje: miningo paslaugos (turi labai pigią elektrą, bet limituotą kiekį serverinėje). Yra bendrovių, kurios paleido ICO serverines statyboms šalia pigios elektros šaltinio ( pavyzdžuiui, hidroelektrinės). Jie tokenų turėtojams už 1 tokena suteikia teisę į 1W energijos pagal specialią kainą.
Šie keturi atvejai iš esmės apima visą lauką, kada yra naudingi ir reikalingi utility tokenai.
Utility tokenai – nuteisti
Patarčiau nenaudoti utility tokenų kur jų funkcija – tiesiog paimti pinigus. Ten galima naudoti eurus, JAV dolerius ar kriptovaliutas.
Panagrinėkime pavyzdį projekto, kur už paskyrą imamas mėnesinis mokestis – kurti tam atskirą tokeną būtų labai keista, nes tada nežinai net, kiek ta paslauga iš tikrųjų kainuoja.
Elektroninės parduotuvės, kurdamos savo tokenus, tik apriboja savo klientų ratą. Įsivaizduokime, kas būtų, jei Amazon priimtų tik kažkokius Amazon Coinus?…
Mano nuomone, klysta ir tam tikros kriptobiržos, įvesdamos savo tokeną, kaip transakcijos mokestį. Be to puikiausiai galima apsieiti imant tam tikrą procentą valiuta, į kurią yra verčiama (pavyzdžiui, jei bitcoinai į JAV dolerius, tai kažkiek dolerių; jei etheriai į bitcoinus, tai kažkiek bitcoino ir pan.). Jos iš esmės parazituoja ant jaunos, dar nesusiformavusios ir “burbulinės” rinkos.
Visiems šitiems atvejams buvo sukurtas tokenas tik tam, kad galėtų pritraukti sąlyginai pigių ir greitų pinigų ir ICO investuotojų, o realios naudos verslui tokia tokenizacija nesuteikia.
P.S. Tokenas – už gerumą
Blockchain technologija dar labai jauna – todėl čia itin daug erdvės inovacijoms.
Ar pagalvojote kada apie tokeną, kurio…. nebūtų galima parduoti?..
Labdaros ir paramos fondai galėtų išleisti „gerumo“ tokenus, kurie būtų nepadirbamas įrodymas (įrašas blockchaine), kad tu esi mecenatas. Pavyzdžiui, paaukojai 1000 eurų, gavai „auksinį gerumo“ tokeną, paaukojai 100 – sidabrinį ir pan.
Bet tai jau naujos temos – apie mūsų crypto identity – pradžia.