All posts by jaro

JaroCoin eksperimentas: tokenai baigėsi, tegyvuoja bitcoin

Prieš metus JaroCoin – mano asmeninė kriptovaliuta –  išvydo dienos šviesą. Išleidau pirmąją laiko “emisija”  (ITO – Initial Time Offering) ir “atspausdinau” 21 milijoną token-sekundžių. Taip pat pasižadėjau, kad iki savo gimtadienio gruodžio mėnesį, mano paslaugas įsigyti galima bus tik “deginant” JARO (Eurais su manimi atsiskaityti tada buvo neįmanoma).

JaroCoin – mano asmeninė valiuta, 100% padengta mano laiku

JaroCoin esmė – kriptovaliuta 100 procentų padengta laiku, vienas JARO (JaroCoin simbilis) reiškė vieną mano gyvenimo sekundę ir ITO metu ji kainavo 0.00001 bitcoin. Jei kas nors norėdavo mano laiko – pasitarti, pakonsultuoti, programuoti ar pan. – jie pirmiausia turėdavo gauti JARO.

Continue reading JaroCoin eksperimentas: tokenai baigėsi, tegyvuoja bitcoin

Kriptovaliutos: “baisu” ir “atsargiai”?

Šiandien apie kriptovaliutas visuomenėje vyrauja labai prieštaringa nuomonė. Viena vertus, iš savo draugų ir pažįstamų girdžiu, ir spaudoje skaitau, kad kriptovaliutos yra “baisu” ir “atsargiai”; be to, nemažai centrinių bankų yra pasakę, kad nerekomenduoja investuoti į kriptovaliutas. Antra vertus, twitter ir žiniasklaida yra pilna informacijos apie tai, kad kažkas

investavo prieš metus ir dabar yra milijonierius. Kai kurie žmonės pradeda galvoti: o kodėl aš taip negaliu?

Continue reading Kriptovaliutos: “baisu” ir “atsargiai”?

Kaip trys šokoladukai atvedė mane į FinTech arba Kodėl aš tikiu kriptovaliutų ateitimi?..

Kaip dabar pamenu 2013 sausį ir mano pokalbį vėlai vakare 6 kvadratinių metrų virtuvėje viename Rygos daugiabučių. Anatolijus man tada pirmą kartą papasakojo apie geekišką virtualią valiutą – Bitcoin. Jo kaina tada pašoko iki rekordinių $20 (palyginimui, pernai gruodžio mėnesį jo vertė siekė 20 000 JAV dolerių).

Bitcoin technologija man tada pasirodė įdomi ir inovatyvi, bet neturinti jokio praktinio pritaikymo. Tada pasakiau Anatolijui: “Puiku, labai įdomi technologija, galėsi panagrinėti daugiau ir dar savo daktaro laipsnį iš šito apginsi. Tačiau aš nematau čia didelio praktinio pritaikymo.” 😉 Continue reading Kaip trys šokoladukai atvedė mane į FinTech arba Kodėl aš tikiu kriptovaliutų ateitimi?..

Top 3 Rytų Europos investuotojų klaidos

Startupų pasaulyje esu jau 4 metus. Per tą laiką teko įkurti kelis startupus, pritraukti investicijų, bankrutuoti, sudalyvauti akceleravimo programoje. Kitaip tariant praeiti pusę kelio, kurį privalo praeiti kiekvienas startup’as, beliko paskutiniai du žingsniai (matyt svarbiausi) – VC money & EXIT 😉

Neseniai lankiausi „legendiniame“ Silicio Slėnyje, kur bendravau su startupų įkūrėjais, investuotojais, teisininkais, lankiausi daugybėje skirtingų renginių. Vieno tokio renginio metu (Co-founders Meetup, Hacker Dojo) vedėjas pristatė 5 dažniausias (jo manymu) startup’o įkūrėjų klaidas. Straipsnių su klaidomis, kurių reikėtų išvengti startupui, jau skaičiau ne vieną (e.g. The 18 mistakes that kill startups, Most Common Early Start-up Mistakes ir t.t.) todėl čia nieko revoliucingo nesužinojau, tačiau šios prezentacijos metu suvokiau, kad neteko skaityti apie klaidas, kurias daro seed investuotojai. Bent kelias jų man teko patirti pačiam arba matyti kaip jos daromos investuojant į draugų startupus, todėl norėčiau pasidalinti savo įžvalgomis. Continue reading Top 3 Rytų Europos investuotojų klaidos

Kaip valstybė (t)remia jauną verslą

Prieš metus su draugais įkūrėm startup’ą. Turime kelias produktų idėjas kurias norėtume realizuoti ir vėliau eksportuoti į kitas Europos šalis. Kadangi Europos sąjungos struktūriniai fondai skiria nemažai lėšų verslo vystymui, nusprendžiau išsiaiškinti kas ir kaip. Suradau priemonę “Naujos galimybės” kuri pagal aprašymą puikiai tiko Ututi stūmimui, nes jos remiamos veiklos yra:

  1. Įmonės produkcijos eksporto plėtros strategijos parengimas;
  2. įmonę dominančių užsienio rinkų tyrimai ir informacijos apie jų dalyvius įsigijimas;
  3. rinkodaros medžiagos, galinčios įmonę padaryti žinomesnę užsienio rinkose, parengimas;
  4. įmonės ir jos produkcijos pristatymas užsienyje vykstančiose parodose, prekybos mugėse ir panašiai;
  5. eksporto rinkodaros specialistų įdarbinimas įmonėje.

Mums praverstų galimybė atlikti užsienio rinkų detalesnį tyrimą bei galėti įdarbinti eksporto specialistą mūsų įmonėje. Tačiau, tai yra neįmanoma, nes “pareiškėju gali būti įmonė, veikianti ne mažiau kaip 2 metus, išskyrus kai įmonę kontroliuoja kita įmonė, veikianti ne mažiau kaip 2 metus”. Nesuprantu, kodėl įmonė privalo būti įkurta prieš 2 metus? Nejaugi Lietuvai nereikia startup’ų, kurie kuo anksčiau pradeda eksportuoti?

Palikom “Naujos galimybės” ramybėje ir pradėjome ieškoti kaip valstybė remia jauną verslą. Suradome dvi priemones (keistokai skamba bet vėliau įpratau) Idėja LT ir Intelektas LT. Jos skirtos padidinti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros veiklos aktyvumą privačiame sektoriuje. Be to, pirmenybė teikiama jaunoms (iki 2-jų metų) ir mikro (iki 9 žmonių) įmonėms, taigi, kaip tik IT startupui.

Idėja LT skirta atlikti rinkos analizę ir paruošti verslo planą, o Intelektas LT skirtas pagaminti prototipą arba atlikti mokslinius tyrinėjimus. Viskas kaip ir logiška, iš pradžių paskaičiuojame ar iš principo verta ką nors daryti, padarom rinkos analizę, pasižiūrim ką daro kiti, o vėliau pasigaminam prototipą. Nutarėm pradėti nuo Idėja LT. Mums sakė, kad paraiškos vertinimas užtrūks apie 2 mėn., tada per mėnesį padarom “galimybių studiją” (skaityk verslo planas su rinkos analizę) ir tada pateikiam Intelektas LT bei pradedam kurti prototipą. Paraišką padavėm gruodžio pradžioje, tad vasaros pabaigoje jau tikėjomės turėti veikiantį produktą. Lėtokai, bet produktas rizikingas ir be ko-finansavimo jo gaminti nenorėjome, ypač kai turime Ututi kuriam vis dar reikia mūsų dėmesio.

Tačiau, tai valstybės parama, todėl būtų keista jei nebūtų kokių nors kabliukų.

  1. Idėja LT paraiška vis dar vertinama, praėjo jau pusė metų.
  2. Intelektas LT priemonė jau uždaryta, tad jos “gerybėmis” pasinaudoti negalėsime.
  3. Paramos intensyvumas 50%, kas yra ne blogai, bet geriau paskaičiavus gaunasi, kad parama skiriama mokesčius apmokėti ir popierius sutvarkyti 😉
  4. Jau teko pasirašyti virš 300 kartų ir tai tik paraiškos teikimo etapas, baisu pagalvoti kas bus, kai teks pridavinėti.
  5. Jau teko kelis kartus siųsti papildomus dokumentus ir tvarkytis su biurokratijos reikalavimais. Pvz. į voką įdėjau visus reikiamus dokumentus, nunešiau į paštą, papildomai el.paštu išsiunčiau PDF’ą, o tada gaunu atsakymą:
    Agentūroje gauti dokumentai į apskaitą įtraukiami vadovaujantis 
    dokumentų valdymą reglamentuojančiais teisės aktais (Archyvų 
    departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio 
    direktoriaus patvirtintomis Dokumentų rengimo bei Dokumentų tvarkymo 
    ir apskaitos taisyklėmis). Bet kokia forma gauti dokumentai 
    registruojami tuomet, kai jie atitinka šių taisyklių reikalavimus - 
    pateikiami su lydraščiu, kuriame aiškiai nurodytas dokumentus 
    pateikiančios įmonės pavadinimas, nurodyta, kam dokumentai 
    adresuojami (šiuo atveju - VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūrai), 
    nurodyta dokumento registracijos data bei numeris, dokumentas 
    pasirašytas įmonės vadovo arba dokumentus pasirašyti įgalioto 
    asmens, suformuluota dokumento antraštė, jeigu siunčiami 
    pridedami dokumentai - lydraštyje nurodoma, kokie dokumentai 
    pridedami ir jų lapų ( jeigu teikiama daugiau nei 1 egz. - 
    tuomet ir egzempliorių) skaičius.
    
    Agentūros Raštinė neregistruoja dokumentų , kol jie nepateikti 
    su lydraščiu, todėl prašome visus atsiųstus dokumentus 
    (kartu su lydraščiu) nusiųsti pdf formatu ir el. paštu 
    dokumentai@lvpa.lt , tada jie bus užregistruoti šiandien 
    dienos data.

BINGO! Pamiršau lydraštį (jame nurodoma kokia organizacija ir kokį projektą vykdo, bet kituose dokumetose tai irgi nurodoma). Gal biurokratams yra paprasta užpildyti tokias paraiškas (kaip man minėjo ūkio ministro patarėjas susitikimo su LR Prezidente Dalia Grybauskaite metu), tačiau mums mirtingiesiems tai užtrunka kelias dienas, tai reiškia, kad kelias dienas vietoje savo darbo, aš pildau lydraščius bei siuntinėju pataisymus. Man teko nemažai bendrauti su investuotojais, jiems irgi reikia daug skaičiukų ir pan, bet tiek vargti netenka, be to nesąmoningų popieriukų kaip lydraštis jie tikrai nereikalauja.

Dar vienas keistumas yra tas, kad fiziškai LVPA vertintojai nei manęs nei kitų pareiškėjų nematė, nebandė suprasti mes pinigus prašome realiam projektui ar bandom “plauti”. Kas pikčiausia, tie, kas nori pasiimti pinigus nesąžiningai, popierius tikrai užpildo gerai, o tai reiškia turi didesnį šansą gauti paramą. Vėliau jie pateiks ‘fake’ ataskaitas ir gaus pinigus. Tai kur tada tas inovacijų skatinimas? Gal čia kalbama apie “plovimo” inovacijas?

Keli žodžiai apie vertintojus bei projektų rašytojus

Vieną gražią gruodžio dieną man paskambino projektų rašytojų kontoros atstovai su pasiūlymu padėti paruošti dokumentus ES paramai gauti. Nuėjau pas juos į svečius (gailiuosi, kad be diktafono) ir atvirai pasišnekučiavom. Štai pokalbio ištrauka (deja netiksli, senokai tai buvo):

Ponia X:

      “Ne, aš pati paraiškų nerašau, mes turime žmones agentūroje, kurie rašo. Jiems kartais pavyksta patiems tą projektą vertinti.”

Jaro:

      “O kaip jus juos įdarbinat. Tai matyt nelabai legalu dirbti agentūroje ir pas jus.”

Ponia X:

      “Mes turime savo būdų, pavyzdžiui autorinės sutartis. Jus gi suprantate, kaip mūsų šalyje tokie dalykai daromi.”

Jaro:

      “Gerai. O kaip jus garantuojate, kad paraiška praeis jeigu vertins ne tas žmogus?”

Ponia X:

    “Mes dirbame su vertintojais. Jei papietauji su atitinkamais žmonėmis, tai reikalai greičiau juda.”

Vėliau, kai kalbėjausi su Ūkio ministro patarėju, mane patikino, kad tai projektų rašymo agentūrų reklaminis triukas. Tą patį man sakė kitoje projektų rašymo kontoroje. Jau beveik patikėjau, bet vasarį susitikau su pažįstamu, kuris kaip tik neseniai išėjo iš ESF’o, nes ten skirtingai nuo LVPA neleisdavo papildomai uždirbti rašant paraiškas. Dabar jis pats yra projektų rašytojas ir ieško klientų ;D Tad matyt dauguma vertintojų yra sąžiningi (ir kartais kompetentingi) žmonės, tačiau projektų rašytojai ne visada.

Idėja ateičiai

Manau, jeigu nors dalis Idėja LT milijonų būtų skiriama Summer Code Camp bei StartupWeekend organizavimui du kartus per metus, tai pagimdytų daugiau inovativių verslų bei būtų skatinamas verslumas, o po kelių metų pinigai per mokesčius iš startup’ų sugrįžtų atgal į biudžetą. Pinigų tokiam reikalui reikėtų palyginus nedaug, užtektų atsisakyti vienos Intelektas LT paraiškos finansavimo ir tai jau būtų pakankama suma.

P.S.

Priėmiau Igno (vieno iš mūsų team’o narių) rekomendaciją ir pervadinau straipsnį iš “Startupas lietuvoje arba kaip valstybė (ne)remia jauną verslą” į “Kaip valstybė (t)remia jauną verslą” pvz. į Angliją, kur sąlygos verslui kurti palankesnės”.

Abejonės dėl BlueBridge darbuotojų kompetencijos

Nesenai aptikau Blue Bridge komentarą apie atviro kodo PĮ, po kurio man kilo abejonių dėl BrueBridge darbuotojų kompetencijos. Štai kodėl.

BlueBridge teiginys: „Didžiosios ir vidutinės Lietuvos organizacijos nenaudoja atvirojo kodo programinės įrangos todėl, kad tai neišvengiamai įtakos nesuderinamumo ir palaikymo problemų atsiradimą.“

Paneigimas. Nesuderinamumo problemos įvyktų ne dėl atviro kodo programų naudojimo, jos jau kyla dėl šiuo metu naudojamų nuosavybinių programų, kurios trukdo ne vien pereiti prie atviro kodo programų, bet ir prie konkurencingų uždaro kodo programų. Pvz., jei vyriausybė norėtų įsigyti kompanijos Apple kompiuterius su MacOSX operacine sistema bei iWork biuro paketu, arba kompanijos Corel biuro paketą Corel WordPerfect Office, suderinamumo problemų kiltų dar daugiau nei pereinant prie atviro kodo programinės įrangos. Tačiau, jei būtų nutarta (ir laikomasi nutarimo), kad LR vyriausybė naudoja tik atviro formato dokumentus bei protokolus, kompanijos galėtų savo nuosavybinę programinę įrangą pritaikyti prie šio reikalavimo. Pavyzdžiui OpenDocument dokumentų formatą naudoja ir atviro kodo, ir nuosavybinių programų gamintojai. Galu gale, bendravimas internete yra prieinamas visiems tik atvirų formatų ir protokolų dėka (TCP/IP, DNS, HTML ir t.t.).

BlueBridge teiginys: „Siekiant turėti sėkmingą atvirojo kodo infrastruktūrą, organizacija turi samdyti specialistus, juos apmokyti ir išlaikyti, o jų kompetencija vis tiek bus ribota, palyginus su ta, kurią turi komercinės programinės įrangos gamintojų partneriai. Be to, organizacija tampa priklausoma nuo vieno ar keleto darbuotojų.“

Paneigimas. Norėdama turėti sėkmingą IT infrastruktūrą (nesvarbu atviro ar uždaro kodo) organizacija turi samdyti specialistus, juos apmokyti ir išlaikyti. Specialistų kainos ir sugebėjimai yra panašaus lygio nepriklausomai nuo technologijų atvirumo. Lietuvoje jau egzistuoja ne viena IT kompanija užsiimanti atviro kodo programinės įrangos aptarnavimu bei kūrimu, neretai kompanijos kuria bei aptarnauja ir atviro ir uždaro kodo programinę įrangą. Be to atviro kodo programų specialistai dažnai būna aukštesnės kvalifikacijos nei uždaro kodo programų specialistai, nes jie yra savo darbo fanatikai. Taip pat norėčiau pažymėti, kad dažnai lietuviškose nuosavybinėse IT kompanijose (tarp jų ir BlueBridge) dirba antro-trečio kurso studentai, kurie vėliau pereina į užsienio kapitalo kompanijas. Tad tokių kompanijų kompetencija irgi esu linkęs suabejoti.

Dar norėčiau pridurti, kad nemažai uždaro kodo programų buvo sukurtos naudojantis atviro kodo įrankiais, tokiais kaip JAVA bei PHP programavimo kalbos, Spring framework, Eclipse bei NetBeans IDE ir t.t. ir pan. Jau nekalbant apie tai, kad LR Seimo, Google, Yahoo, Youtube ir begalė kitų svetainių veikia Linux aplinkoje. Šiuo metu prie atviro kodo programų kūrimo dirba geri ir gerai apmokami specialistai. Žinoma, yra programų, kurios buvo sukurtos pradedančiųjų programuotojų. Bet niekas nesako diegti visas iš eilės programas, visada reikia rinktis tas, kurios yra patikrintos ir naudojamos tūkstančių kitų naudotojų.

Dabar apie priklausomybę nuo vieno specialisto arba kompanijos. Atviras kodas kaip tik ją mažina, nes suteikia galimybę bet kada pasamdyti kitą žmogų arba kompaniją, nuosavybinė PĮ – atvirkščiai – tam trukdo. Čia tik keli pavyzdžiai:

  • Svetainė PAVADINIMAS.lt (autorių prašymu adresas nerodomas) turi problemų su svetainės atnaujinimu, nes kažkas pasirašė labai nepalankią sutartį ir dabar vos ne už kiekvienos raidės pakeitimą reikia papildomai mokėti, nors yra žmonių, kurie galėtų patys pataisyti smulkias problemas.
  • Valstybinė ligonių kasa turėjo problemų su savo IT ūkio palaikymu, nes iš darbo išėjo pagrindinis IT žmogus, o niekas kitas neišmanė, kas ir kaip padaryta.
  • Valstybinė mokesčių inspekcija iki šiol turi suderinamumo problemų mokesčių deklaravimų sistemoje (MacOSX ir Linux naudotojai turi problemų pildydami mokesčių deklaracijas), nes savo laiku buvo pasirinktos dvi nuosavybinės platformos. Viena iš JAV, kita iš Rusijos.

Pastarųjų metu įvykiai parodė, kad ir kompanijos milžinės bankrutuoja, tai verčia susimąstyti netgi apie korporacijos Microsoft stabilumą ir apie tai, kas įvyktų, jeigu šį kompanija bankrutuotų. Kas lopytų Windows skyles?

BlueBridge teiginys: „Atvirojo kodo programinės įrangos sprendimai daugiau tinka entuziastams ir namų vartotojams. Komercinės programinės įrangos gamintojai yra suinteresuoti tikslingu produktų vystymu, aukšto lygio programinės įrangos palaikymu ir suderinamumu. O tai ir yra svarbu verslo įmonėms bei valstybinėms organizacijoms.“

Paneigimas. Tokios komercinės kompanijos kaip IBM, Google bei Sun Microsystems jau seniai suprato atviro kodo licencijavimo modelio teikiamą naudą. Jos yra suinteresuotos geriausia savo produktų kokybe ir kokybiškų paslaugų teikimų klientams. Tai jiems suteikia galimybę iš tikro integruoti savo sistemas su kitų kompanijų sistemomis, nes suderinamumą garantuoja protokolų ir formatų atvirumas. Kas liečia palaikymo, daugumos atviro kodo kompanijų (pvz. RedHat) pagrindinis verslo modelis yra palaikymas. Lietuvoje irgi yra kompanijų ir specialistų kurie gali teikti tiek serverių, tiek ir darbastalio atviro kodo programinės įrangos palaikymą bei aptarnavimą.

Pabaigai

Man atrodo, kad kai kurios lietuviškos įmonės tiesiog nelabai išmano atviro kodo licencijavimą ir bijo, kad tai gali pakenkti jų verslui. Tačiau jos galėtų sekti užsienio kompanijų pavyzdžiu ir gerinti savo teikiamų paslaugų kokybę. Manau, būtų naudinga rengti seminarus/mokymus apie atviro kodo licencijavimą ir jo teikiamą naudą. Įdomu, kiek organizacijų norėtų sudalyvauti tokiame seminare bei sumokėti už konsultacijas? Mano manymu BlueBridge turėtų būti pirmoji sąraše, jeigu nenori ir toliau juokinti IT specialistų savo nekompetentingais įrašais kompanijos svetainėje.

Python, kodėl nenaudojamas Lietuvoje?

Vištos ir kiaušinio problema yra visiems žinoma, kaip ją išspręsti matyt nežino niekas… Bet šis įrašas ne apie tai, čia norėčiau samprotauti apie Python ir jo paplitimo Lietuvoje problemas.

Kodėl Lietuvoje yra tiek mažai Python programuotojų ir kodėl tiek mažai darbdavių siūlo jiems darbą? Programuotojai sako, kad neapsimoka dėti savo laiką ir pastangas į šios kalbos mokymąsi, nes niekam nereikia Python sugebėjimų, rinkoje reikalingas .Net, PHP bei Java. Kartais dar atsiranda C++, o pastaruoju metu ir Ruby programuotojų poreikis. Apie Python visi tyli 🙁

Šią vasarą (2008 metai) Lietuvoje jau antrą kartą vyko EuroPython konferencija ir netgi tai nieko nekeičia, kaip Python darbdavių nebuvo, taip ir nėra. Continue reading Python, kodėl nenaudojamas Lietuvoje?

Jaro rašliavos

Po ilgo laiko vėl nusprendžiau pradėti rašyti savo blogą. Kaip ir anksčiau noriu laikytis retu, bet išsamesnių įrašų politikos. Neplanuoju rašyti apie savo gyvenimą, bet labiau noriu čia dėstyti mintis bei pastabas. Rašysiu ir techninius ir nelabai techninius straipsnius. Apie viską, kas mane domina: OpenSource, Martial Arts, Freedom, Agile, Internet trends, Religions, Existence, Politics, Startups … Kol kas tiek. Jaro